Senuose namuose bildukai visada atsiranda ne tada, kai jų lauki, o tada, kai namai ima ilgėtis žmonių. Taip buvo ir toje senoje fotoateljė, kur užuolaidos kvepėjo dulkėmis ir šviesa, o medinės grindys prisiminė šimtus žingsnių.
Dienomis ten būdavo tylu — tik blanki popietės saulė slysdavo sienomis, užkliūdama už senų rėmų, už pamirštų nuotraukų kampų, už veidrodžių, kurie matė daugiau, nei galėjo papasakoti.
Vakarais, kai miestas nutildavo, čia atgydavo tai, ko negali paaiškinti nė vienas. Tada iš šviesos ir šešėlių išlįsdavo bildukai…
Ne ne, ne tie, iš baisių istorijų. Ne tie, kurie gąsdina ar daužo duris. Šitie buvo kitokie. Smalsūs, šiek tiek padykę ir nepaprastai jautrūs laikui. Atrodė, jie gimsta ten, kur susikaupia per daug prisiminimų…
Iš juoko, palikto ant kėdės atkaltės. Iš rankos prisilietimo prie seno objektyvo. Iš nepasakytų žodžių, likusių tarp dviejų blyksnių. Jie tūnodavo tarp juostinių fotoaparatų, slėpdavosi stalčiuose su senomis nuotraukomis, supdavosi ant palinkusių lempų laidų ir tyliai stebėdavo žmonių veidus portretuose.
Buvo sakoma, kad bildukai ypač mėgsta fotografijas todėl, kad nuotraukose laikas sustoja, o jiems laikas yra brangiausias žaislas. Jie gali valandų valandas žiūrėti į seną portretą, tarsi klausydamiesi, ką žmogus anuomet galvojo.
Kartais jie net sukeisdavo nuotraukas vietomis — ne iš piktumo, o todėl, kad, jų manymu, vieni prisiminimai geriau sutaria su kitais. Gal todėl senose fotoateljė visada atrodo, kad kažkas ką tik praėjo pro šalį. Kad oras lengvai suvirpėjo. Kad šešėlis ant sienos akimirkai nusišypsojo.
Bildukai nemėgo triukšmo, bet mėgo šurmulį. Jie mėgo, kai žmonės renkasi kartu, kai kažkas juokiasi, kai fonografas ar patefonas groja truputį traškančią melodiją, kai kambaryje pilna gyvybės.
Tokiomis akimirkomis jie tampa drąsesni. Vienas paklibina rėmelį. Kitas kilsteli užuolaidos kraštą. Trečias, pats narsiausias, blyksteli veidrodyje taip trumpai, kad niekas nebūna tikras, ar tikrai kažką matė. Bet jei tą akimirką širdis suspurda stipriau, vadinasi, bildukas buvo visai čia pat.
Seni žmonės sakydavo, kad bildukai apsigyvena tik ten, kur buvo daug gyvenimo. Kur buvo juokiamasi, mylima ir laukiama stebuklų. Todėl senoji fotoateljė jiems buvo pati tinkamiausia vieta.
Joje kiekviena siena buvo sugėrusi istoriją, kiekvienas kampas saugojo po mažą paslaptį, o kiekviena nuotrauka buvo tarsi neužrakintos durys į vakar. Bildukai tas duris praverdavo atsargiai, su pagarba, lyg vartytų labai seną, brangų albumą.
Ir galbūt todėl, įėjęs į tokią vietą, žmogus staiga pasijunta kitaip. Tarsi sulėtėjęs. Tarsi prisiminęs kažką, ko niekada nebuvo patyręs. Tarsi trumpam grįžęs į laiką, kai pasaulis dar mokėjo stebinti.
Bildukai, nors ir nematomi, daro vieną svarbų darbą — jie neleidžia prisiminimams užmigti. Jie prižiūri, kad senos šviesos neužgestų, kad veidrodžiai nepamirštų veidų, kad fotografijose gyvenantis laikas vis dar turėtų kam papasakoti savo istoriją.
Todėl jei kada nors senojoje fotoateljė išgirsite lengvą bildesį, tylų kikenimą ar pamatysite vos vos sujudėjusį šešėlį, nenustebkite. Gali būti, kad tai ne skersvėjis. Gali būti, jog tai bildukai — retro pasaulio sargai, gyvenantys ten, kur dar tebėra šiek tiek magijos.
